Inga:
Aš jau išeinu, sakau „sudie“,
Prašau, o Dieve, patikėk ir man padėk,
Noriu aš apgaut likimą

Merūnas:
Leisk man apkabint tave darsyk,
Tu mano meilė,
Tu viena tik man esi.
Stoviu prieš tave grimo.


Kažkur išėjo meilė,
Jau nebesugrįš atgal.
Paliksiu atviras duris
Ir lauksiu jos – o gal?..
Bet juodas paukštis meilę palietė sparnais
Ir virto pelenais ji...

Kažkur išėjo meilė,
Jau nebesugrįš.
Bet aš paliksiu meilei atviras duris.
Gal baltas paukštis vėl parneš ją ant sparnų,
Atgims iš pelenų ji...


Inga:
Gal kai laiko ratas vėl sustos
Ir nebebus aplink apgaulės ir klastos -
Gal tada aš vėl sugrįšiu.

Merūnas:
Aš tavęs čia lauksiu visada,
Pamiršęs apmaudą ir skausmą ir klaidas.
Tik kad neapleistų ryžtas!


Kažkur išėjo meilė,
Jau nebesugrįš atgal.
Paliksiu atviras duris
Ir lauksiu jos – o gal?..
Bet juodas paukštis meilę palietė sparnais
Ir virto pelenais ji...

Kažkur išėjo meilė,
Jau nebesugrįš.
Bet aš paliksiu meilei atviras duris.
Gal baltas paukštis vėl parneš ją ant sparnų,
Atgims iš pelenų ji...

Kažkur išėjo meilė,
Jau nebesugrįš.
Bet aš paliksiu meilei atviras duris.
Gal baltas paukštis vėl parneš ją ant sparnų,
Atgims iš pelenų ji...